Praėjusiame įraše pasidalijusi idėja kaupti unikalias #manodrabužioistorija-s supratau, jog ne viską papasakojau apie naujosios savo rūbų linijos anatomiją.
Prisipažinsiu – aš niekada savęs nelaikiau dizainere. Netgi nelabai mėgstu žodžio „kolekcija“, nors retkarčiais jis visgi išsprūsta. Manau, kad šiais laikais įsivaizduoti save esant kosmoso link nupūstu kūrėju, kurio naktį susapnuotą fuksijų spalvos lateksinį lietpaltį su sparnais neoninėmis spalvomis nušvies Paryžiaus mados savaitėje, gali arba tikri aukštosios mados lyderiai, arba labai susipykę su sveiku protu. Visa tai, žinoma, skamba didingai, jaudina ir intriguoja, bet tiesa ta, kad dažniausiai tokios istorijos lieka tik žurnalų puslapiuose.
Mano siekis – kad kiekvienas rūbas būtų dėvimas kuo dažniau, o ne kabotų spintoje pamažu dulkėdamas, išsitraukiamas vos kelissyk į mėnesį ar net metus. Taip pat tikiu, jog kūrybos išraiška neapsiriboja vien tik pačiais gaminiais ir jų originalumu ar ekstravagancija. Aš žinau, kad kelnės galop yra tik kelnės, o suknelė – tik suknelė, tačiau man (ir esu tikra – mūsų klientams taip pat) Tvarios mados studijoje rūbai gimsta kiek kitokie: kuriami jie kantrūs – nebando vytis iš paskos nuolatos kintančioms vartotojiškos mados tendencijoms, o iškart po užsakymo keliauja tiesiai į savo šeimininkų rankas, nedulkėdami lentynose dar kelis sezonus belaukiant, kol kažkas juos pastebės. Ir nors kelnės tėra kelnės, #adatytė DNR kodas yra ypatingas nematomas įskiepis, pakeičiantis jas iš esmės.